Daugiau nei pusmetį Druskininkų širdyje veikiantis „Nemunas Aparthotel“ jau spėjo tapti natūralia ir gyva kurorto dalimi. Beveik du dešimtmečius nenaudotas, tačiau architektūriškai itin raiškus pastatas atvertė naują puslapį: šiandien tai ne tik sėkminga istorinio objekto konversija, bet ir unikalus pavyzdys, kaip šiuolaikinė architektūra susijungė su miesto kultūriniu palikimu. Apie tai, kaip apleistas gelžbetonio karkasas virto moderniu kompleksu, pasakoja vienas iš projekto autorių, architektų biuro „Archas“ partneris Tomas Kuleša.
Nuo dviejų dešimtmečių tylos iki naujo Druskininkų akcento: kaip atgimė legendinis „Nemunas“
Projektas atgimęs iš pagarbos istorijai
Projekto pradžia reikalavo drąsaus, bet kartu itin atsakingo žvilgsnio. Architektų komanda radybų vietoje išvydo laiko paženklintą, tačiau vis dar įspūdingą statinį.
„Radome beveik du dešimtmečius nenaudotą, apleistą, tačiau architektūriškai vis dar labai įspūdingą pastatą. Nepaisant fizinės būklės, jo pagrindinės vertės buvo išlikusios – gelžbetoninis karkasas, charakteringa dviejų korpusų kompozicija, centrinė laiptinė, fasadų ritmas ir išskirtinis santykis su Druskininkų panorama,“ – prisimena architektas.
Nuo pat pirmųjų dienų buvo aišku: senasis pastatas nebus griaunamas. Vystytojų ir mūsų tikslas buvo ne sukurti kažką visiškai naujo, o transformuoti esamą architektūrą. Svarbiausiu uždaviniu tapo išlaikyti balansą tarp atpažįstamo „Nemuno“ charakterio ir modernaus bei komfortiško „CITUS Nemunas“.
„Pagrindinė projekto idėja buvo išsaugoti pastato architektūrinę tapatybę, o naujus sluoksnius kurti kaip jos tęsinį, o ne kaip kontrastingą intervenciją. Norėjome išlaikyti pastato siluetą, proporcijas ir konstrukcinę logiką,“ – aiškina T. Kuleša. Nauji sprendimai atsirado itin apgalvotai – fasado ritmas ir medžiagos pasirinktos taip, kad skaidytų didžiulį pastato mastelį bei suteiktų jam vizualaus lengvumo.
Atvira erdvė mieste ir Čiurlionio dvasia
„Nemunas“ visada išsiskyrė iš bendro Druskininkų konteksto – tai modernistinis akcentas mažaaukščiame, žaliame kurorte. Architektai nesiekė aklai kopijuoti tradicinės kurorto estetikos, o verčiau atvėrė pastatą aplinkai. Anksčiau buvęs uždaras objektas paverstas gyvu kompleksu, kurio pirmasis aukštas, parkas ir stogas šiandien kuria aktyvų ryšį su mieste vaikščiojančiais žmonėmis ir svečiais. Stogo erdvės, terasos bei didelės vitrinos atveria vaizdus į pušynus ir horizontą.
Ypatingu projekto akcentu tapo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos integravimas į pastato eksterjerą. Čiurlionis ir Druskininkai – neatsiejami, todėl jo atspindys ir įkvėpimas architektūroje tapo natūraliu sprendimu.
„Buvo įdomu sujungti du skirtingus Druskininkų istorijos sluoksnius – Čiurlionio kultūrinį palikimą ir XX amžiaus antrosios pusės modernistinę architektūrą. Ši jungtis leido pastatui išlikti aiškiai modernistiniam, kartu suteikiant jam papildomą vietos identiteto sluoksnį,“ – teigia pašnekovas.
Fasadui papuošti atrinkti keturi žinomi atvaizdai: „Ramybė“, „Žinia“, „Saulė eina Šaulio ženklu“ ir pats Čiurlionio portretas. Pasirinkimą lėmė ne tik kūrinių simbolika, bet ir jų gebėjimas veikti dideliu masteliu – skirtingi koloritai ir nuotaikos sukuria vientisą, tačiau dinamišką seką.
Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum labore et dolore magna.
Inžinerinis ir technologinis galvosūkis – anamorfiniai fasadai
Didžiausia projekto inovacija – technika, kuria menas buvo perkeltas ant pastato sienų. Menas netapo tiesiog grafiniu spaudu ant plokštumos, kūriniai buvo integruoti naudojant anamorfinės projekcijos principą: paveikslas suskaidomas į daugybę atskirų fragmentų ant balkonų pertvarų, o vientisas vaizdas susideda tik žiūrint iš tam tikro miesto taško.
„Kiekvienas kūrinys teisingai „perskaitomas“ tik iš konkretaus taško. Judant aplink pastatą, vaizdas palaipsniui susiformuoja, trumpam tapdamas vientisas, ir vėl išsiskaido. Apžvalgos taškai buvo modeliuojami trimatėje aplinkoje, vertinant ne tik fasado geometriją, bet ir žmogaus judėjimo trajektorijas būsimo parko bei miesto erdvėse,“ – gamybos ir projektavimo užkulisius atskleidžia Tomas.
Šio technologinio sprendimo mastelis ir skaičiai išties gniaužia kvapą:
- 369 „pikseliai“ – tiek bendrai fasado fragmentų panaudota projektui.
- 185 atskiri fragmentai sudaro kiekvieną iš keturių paveikslų.
- 650 m² – maždaug tokį projekcinį plotą užima vienas atvaizdas.
- 2600 m² – bendras visų projekcijų plotas ant pastato.
Kūriniai atspausti ant itin ilgaamžių, UV spinduliams ir oro sąlygoms atsparių aliuminio kompozito plokščių. Kadangi plokštės matomos iš dviejų pusių, ant jų paviršių panaudotos net dvi skirtingos projekcijos.
Ilgas kelias iki galutinio rezultato
Visas procesas – nuo pirmųjų koncepcinių eskizų iki galutinės realizacijos – truko kelerius metus. Architektas neslepia, kad sudėtingiausia buvo suderinti paveldo išsaugojimą su technine pastato transformacija.
„Didžiausias architektūrinis iššūkis buvo rasti tinkamą lygį: kiek galima išsaugoti, ir kiek galima keisti esamą pastatą. „Nemunas“ yra labai stiprios formos pastatas, todėl pernelyg radikali transformacija būtų sunaikinusi jo identitetą. Techniniu požiūriu sudėtingiausi buvo du elementai – stogo rekonstrukcija su baseinu ir anamorfiniai Čiurlionio fasadai,“ – pasakoja „CITUS Nemunas“ projekto architektas.
Šiandien, kai „Nemunas Aparthotel“ jau užėmė savo tvirtą vietą miesto gyvenime, svarbiausias pasiekimas – išlaikyta pastato siela. Jis ir vėl atpažįstamas kaip tas pats legendinis „Nemunas“, tačiau dabar – atviras, gyvas, modernus ir pripildytas naujos energijos.
